Veržlūs Kačerginės keliautojai rudeninės saulės stoką kompensavo saulėtomis šypsenomis.

Jos švietė likimo bičiuliams – nepagydomu kelionių ,,virusu sergantiems“. Tarptautinę šypsenų dieną praleidome spalvingame daugiataučiame Vilniaus krašte. Šalčininkų vėliavos simbolis – riešutų kekė, simbolizuojanti darnią tautų vienybę. Jašiūnų Balinskų dvaras pasitiko jaukiu angliško tipo parku ir rūmais. Čia gausu edukacijų: Dieveniškėse gėrėjomės įspūdinga Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, kurioje XV a. meldėsi net pati Barbora Radvilaitė. Istorinis regioninis lankytojų parko centras sužavėjo savo skoningomis ekspozicijomis ir žemėlapiais su kryptimi į Ąžuolų kalną, Ožkos nugarą, Protėvių ramybės vietą ir kt. Keliaudami rudenėjančiu Gaujos gamtiniu taku, apkabinome 1000 metų senumo Grybiškių ąžuolą, klausėmės paslaptingų pilkapių godų, kopėme į Bėčionių piliakalnį, lankėmės sename XVI a. Rimašių kaime. Sodyboje, šalia Merkio pakrantės, apsodintoje levandų laukais, visus džiugiai pasitiko žurnalistė, gidė ir rašytoja Aurelija Arlauskienė. Sukūrusi levandomis kvepiantį provincijos kultūros židinį, jį pavadino ,,Levandų uostu“. Atpalaiduojantys levandų kvapai toliau mus plukdė į istorinę Paulavos respubliką, kuri gyvavo neilgai, tik 26 metus. Didingoje, legendomis apipintoje Norviliškių pilyje klausėmės istorijų apie jos įkūrėjus vienuolius. Ne vienas keliautojas įsiamžino prie valstybinės sienos riboženklio. Kelionė baigėsi jau kelis dešimtmečius gyvuojančia Kačerginės keliautojų priesaika: keliaukime, pažinkime, nenurimkime.